Apie krizę ir zyzimą
Aplinkui vis daugėja žmonių, verkiančių, kad jiems nepatinka jų darbas/gyvenamoji vieta/atlyginimas/insert your version. Oh well. Supranti ir užjauti tokius žmones – krizė juk, kur, vargšas, dėsies, džiaugiesi, kad išvis ne gatvėj (arba kad rūbus vis dar perki Monton‘e, o ne Gariūnuose).
Until something happens.
Konkrečiai – until you get a different example.
Dar pavasarį teko susipažinti su tokia, nepasakyčiau, kad baisiai unikalia, bet tikrai įdomia mergina – baigusi ekologiją, užsiiminėja visokiais ES ir pan. projektais. So what, you would say. Ogi that, kad ji, originaliai nevilnietė, studijų metu turbūt nė dienos nesinuomavo gyvenamo ploto, vis pas ką nors susiorganizuodavo, o kai pritrūkdavo pinigų – be didesnių zyzimų jų tiesiog susiorganizuodavo.
Žinau, sakysite – studijos yra viena, o gyvenimas po jų – visai kas kita. Leiskite tęsti istoriją.
Sugalvojo ši mergina, kad nori išvažiuoti į Briuselį, ten dirbti kažką susijusio su savo specialybe (dėl kurios, dar neminėjau, ji tikrai bent jau atrodo pasimaišiusi). Ką konkrečiai – aš nežinau, ne mano tai sritis, bet ji tikrai žinojo. Kaip tik buvo prasidėjusi atranka į Europos Sąjungos institucijas, ji tame konkurse dalyvavo.
Tiesiog informacijai – atrankos į ES institucijas vyksta dviem etapais. Pirmajame etape gimtoj šaly laikomi anglų kalbos/matematikos/logikos testą, pagal kurio rezultatus atrenkami žmonės, važiuojantys į antrą etapą, jau į pačią instituciją, ten dalyvauja tolesnėje atrankoje. Paprastai pirmame etape konkursas būna apie 200 žmonių į vietą, antrame etape – jau tik 3 į vietą.
Na, trumpai tariant, į antrą etapą nepraėjo, kažką tuose testuose sugrybavo.
Ką būtumėte darę jos vietoj?
Aš turbūt būčiau susiparinus ir nedarius nieko.
Žinau, kad kai kurie žmonės susiparina ir Delfyje pradeda varyti ant neva baisiai neteisingos atrankos, kuri visiškai nieko neįvertina, neparodo, yra baisiai neobjektyvi/nuasmeninta/nesąžininga/korumpuota/insert your version.
O štai ši mergina į Briuselį išvažiuoti ir ten pagal savo specialybę dirbti vis tiek norėjo. Nepraėjus nei mėnesiui nuo „We regret to inform you…“, ji jau buvo susiradusi darbą Briuselyje, pagal specialybę, visiškai toje srityje, kur ir norėjo.
Jos pačios komentaras buvo „Aj, tik atlyginimas gal truputį mažesnis, nei ES institucijose“. Ir viskas. Jokių verkimų, zyzimų, kad nieko šiais laikais neįmanoma padaryti/gauti/uždirbti/rasti/pasiekti. Viskas tiesiog įvyko.
Moralas iš to turbūt joks. Bet kartais verta bent dalį zyzimo laiko skirti alternatyvių variantų paieškai, jei tikrai taip jau nepatinka status quo. Ane? ;)
