Laiškai
Pastebėjau, kad noras rašyt atsibunda, kai užgula širdį koks nerimas arba sunkumas. Arba neįtikėtinas lengvumas. Prieš visus fizikos dėsnius eidami šiuo metu į širdį įsirioglino visi trys.
Anyway. Ryšium su pokyčiais profesiniame gyvenime tvarkiausi savo darbinį emailą. Nieko tikriausiai nenustebintų, kiek ten asmeninių laiškų, tačiau palikti jų vis tiek nesinori. Pasiimti neišeina, dėl to kelias vienas – į šiukšliadėžę, tačiau prieš tą darydama vis tiek visus perskaičiau.
Per trejus metus ir 3 mėnesius korespondencijos susikaupė daug. Labai daug. 2008 pradžioje, tik pradėjus dirbti, intensyviai, kone kasdien, susirašinėta su žmonėm, kurių dabar turbūt jau net gerais pažįstamais vadinti neišeitų. Vyko draugų rato dramos ir išsamūs jų aptarimai. Išsiparinta be galo be krašto apie „what a f**k did he/she mean by that??“ ir „aš neįsivaizduoju, kaip po šito mes apskritai galėtume bendrauti“. Baisios dramos. Teko gerai pasukti galvą, kol daugumą jų apskritai prisiminiau. Su dauguma dramų dalyvių toliau sau gražiai bendraujame.
Toliau. Visai nemažai pakeitusių darbą, kiti pakeitė ir šalį. Blondinės judėjo į šiaurę, brunetės – į pietus, jaunuoliai šokinėjo per balas. Nostalgija laiškams su visu šiuo mailing listu: „Ei, varom kavos po darbo??“
Švelni šypsena skiriama casual&breezy laiškams a la „kaum zu glauben!“ (nervingas dėbtelėjimas skiriamas faktui, kad vos supratau, ką pati vokiškai rašiau. Talk about learning the languages), taipogi „nebegaliu, varom atostogaut kur nors“ (rezultatas – Tunisas žioplėms), „gerbiamasis vyre juodu kostiumu, ar pagerbsite mane savo dėmesiu po darbo?“ pramaišiui su „awww, katinėli, miss you already“ (geras daiktas ta rožinė stadija). Na ir, aišku, „kaip sekasi?“ laiškai iš adresatų, kuriuos pamačius pagalvoji, kad gal geriau jau jie nebūtų rašę.
Talk about uneventful and boring three years. Geri buvo. Žiūrėsim, kas bus toliau.
