Vaistinių lobizmas?
Atėjo ruduo, beveik žiema. Nukrito lapai, atšalo, aplinkui ėmė blaškytis bakterijos. O Sodra ne tik kad kėsinasi į pensininkų ir motinų pajamas, bet dar ir štai ką nusprendė draudžiamųjų ligos atveju:
-Pirmas dvi nedarbingumo dienas 80-100% pajamų kompensuoja darbdavys
-Trečią-septintą nedarbingumo dienomis 40% pajamų kompensuoja Sodra
-Nuo aštuntos nedarbingumo dienos Sodra kompensuoja 80% pajamų
Žinant, kad absoliuti dauguma privačiame sektoriuje dirbančių žmonių stengiasi nesirgti, o jei jau serga – tai kiek įmanoma trumpiau, pajamų kompensavimas nuo aštuntos dienos pasidaro visai neaktualus. Pirmų dviejų dienų kompensacija, kurią turi mokėti darbdavys, man visada atrodė keista – juk darbdavys ir taip moka mokesčius, kodėl jis dar turi patirti išlaidas dėl sergančio darbuotojo?,- tačiau 40% kompensacija man apskritai sunkiai suvokiama.
O kuo prastesnis tas, kuris serga 4 dienas, už sergantį mėnesį? Bet šį išmokų mažinimo sprendimą padiktavo ne socialinė logika, o pastangos mažinti deficitą. Kas iš esmės reiškia, kad jei jau sergi – sirk kaip už tėvynę, nes skirtumo tik nuo antros savaitės nelabai yra.
Kai aplink siautėja kiaulių gripas, pastaruoju metu ne kartą ir ne du teko apsilankyti vaistinėse. Kartą, kadangi kažkokio stebuklingo atsitiktinumo dėka kitų pirkėjų nebuvo, su vaistininke įsileidome į diskusiją apie vaistų paklausą. Tai va, dabar ji patiems įvairiausiems vaistams išaugusi taip, kaip ta garbingo amžiaus vaistininkė nebuvo mačiusi net per gerokai rimtesnes epidemijas. O priežastis paprasta – darbo liaudis dabar trūks plyš bando pasveikti jei ne per savaitgalį, tai bent jau per tas dvi darbdavio kompensuojamas darbo dienas – paprasčiausiai todėl, kad, sergant ilgiau, paskui nebus pinigų ne tik vaistams, bet ir už šildymą sumokėti.
Na ir kuo jums čia ne vaistinių lobizmo rezultatas? ;)
