Kaip reikia ir nereikia investuoti
Žavingi šie laikai, kuriais gyvename. Iš pradžių pasaulio rinkos per 6 mėnesius nukrenta 45 proc., tada per kitus 6 mėnesius pakyla 71 proc. (MSCI AC World indeksas, 2008 rugsėjis – 2009 rugsėjis) Paskui, praėjus tiems šešiems mėnesiams, kiekvieną dieną šiek tiek nedrąsu atsidaryti Bloombergą, nes vis baigiau darosi, kad toks beprotiškas kilimas geruoju nesibaigs… I think you get the idea.
Kartais apninka mintys, ar ne geriau būtų rinkų kritimas vietoj tokio isteriško kilimo. Viskas susiveda į žmogišką (ne)racionalumą – kai rinkos krito, visi savo pinigus profesionalams patikėję investuotojai klykte klykė, kad anie blogą darbą daro, kad laiku į obligacijas/indėlius/grynuosius neišėjo. Bet oh well, tame bent jau yra logikos (nors žmonėms, suinvestavusiems pinigus į Rusijos akcijų fondus, o paskui iš to paties fondo reikalaujantiems „saugios“ strategijos, aš apskritai uždrausčiau investuoti).
O dabar rinkos kyla. Iš pradžių net nelabai buvo aišku, kodėl, tai profesionalūs valdytojai, pasimokę iš praėjusių metų patirčių, į jas pinigus dėjo labai atsargiai. Ties kokiu 40tu procentu ir išvis nustojo dėti, nes kai stebi tokį augimą, nori nenori pradedi įtarti, kad pagrindo jis jau senokai neturi. O investuotojai (neprisirišant prie konkrečių pavyzdžių): „Kodėl mano portfelis nuo metų pradžios kilo tik 20 proc.? TIK 20 proc.??? Kodėl jūs nedirbate savo darbo??“ Nekenčiu profanizmo. O pikčiausia yra tai, kad, jei dabar prasidėtų dar viena rinkų korekcija, ir šie pikčiurnos prarastų, say, kokius 10, o ne 50 proc., ačiū jie vis tiek ne už ką nepasakytų.
Bet turbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl investavimo žmonės, portfelių valdytojai ir panašūs uždirba gerokai aukščiau rinkos vidurkio. Oh well.
