A little something for all the interns
Dar palyginti neseniai pati buvau praktikantė, o dabar jau ir pačiai tenka vasaros metu studentus paganyti. Pabuvus tiek vienoje, tiek kitoje barikadų pusėje, užgimė keletas pastebėjimų, kuriais besivadovaujantis internas savo praktikos vietoje turėtų ir dirbti sėkmingiau, ir jaustis geriau, o vėliau gal netgi gauti teigiamą rekomendaciją:
-Praktikos vadovui neįdomu, na tiesiog neįdomu klausytis univero ar mokyklos istorijų, net jeigu pats vadovas tą pačią mokyklą ar univerą baigė. Tai buvo seniai ir netiesa; įdomios yra tik tos istorijos, kurias pasakoja pats praktikos vadovas;)
-Praktikos vadovui neįdomu klausytis ataskaitų, kaip praktikantas darė kažkokį darbą, bet jam kažkas nebuvo aišku, tai tada praktikantas aiškinosi. Jei išsiaiškino – gerai, nėr čia ko pasakoti. Jei neišsiaiškino – reikia ateit ir paklaust, o ne paduot darbą su klaidom.
-Praktikantas niekada, kartoju, NIEKADA neturi paduot darbo su komentaru „padariau, bet mantrodo lewa čia, na nežinau, pažiūrėk“. Praktikantas yra tam, kad mokytųsi, ir jeigu jis nesugeba darbo padaryti gerai, vadinasi – savo praktikos tikslų neįvykdė. Be to, net ir geras darbas, paduotas su tokiu pristatymu, iškart ima atrodyti prastas, taip kad praktikantas tokiu būdu sau tiesiog daro meškos paslaugą.
-Praktikantas privalo gerbti savo darbo vadovo ir kitų kolegų laiką ir suprasti, kad yra laikas blevyzgoms ir yra – darbui. Praktikantas taip pat privalo suprasti, kad darbo vadovo darbas yra svarbesnis nei praktikanto, todėl jei darbo vadovas pasakė „vėliau“, tai ir reiškia vėliau; jei praktikantas toliau reikalauja dėmesio skirti iškart, jis tiesiog parodo visišką nesiorientavimą situacijoje.
-Praktikantas niekada, kartoju, NIEKADA neturi klausinėti savo darbo vadovo klausimų, susijusių su jo asmeniniu naudojimusi konkurentų paslauga. Tai tas pats, kaip atėjus į restoraną padavėjo klausinėti apie greta esančio restorano meniu ir paskui į tą gretimą restoraną nueiti.
-Praktikantas neturi teisės bandyti atsisakyti jam priskirtų darbų argumentuodamas tuo, kad jam tai yra neįdomu. Praktikantas praktiką atlieka tam, kad suprastų, kaip veikia tam tikra industrija ar sritis, ir savo praktikos laikotarpiu privalo laikytis tos industrijos darbo taisyklių ir procesų. Praktikantas gali teikti konstruktyvius pasiūlymus jam priskiriamų užduočių organizavimo atžvilgiu, tačiau neturi teisės jų atsisakinėti.
-Praktikantas privalo suvokti, kad jo praktikos vadovas ir kolegos nėra pikti ir baisūs žvėrys, bet jis taip pat jokiu būdu neturi manyti, kad šie žmonės automatiškai tampa jo draugais ar artimais pažįstamais. Perdėtas familiarumas sugadina net pačio kompetentingiausio praktikanto įvaizdį.
-Praktikantas privalo suprasti, kad kartais tiesiog nėra jam priskirtino darbo. Tokiu atveju praktikantas pirmiausia pasiteirauja, ar gali dar ką nors padaryti; jei praktikantui darbo vis tiek neatsiranda, laisvą nuo darbo laiką jis privalo skirti savišvietai tos konkrečios industrijos srityje, o ne prašytis išleidžiamas namo ar be tikslo leisti laiką internete. Tik toks praktikanto elgesys parodys jo subrendimą ir motyvaciją įgauti realios patirties srityje, kurioje atliekama praktika. Toks elgesys skatintinas net ir tuo atveju, jei praktikantas supranta, kad ta srititis jo nedomina; jei praktikos vadovui apie praktikantą liks geras įspūdis, jis jį parekomenduos net ir tuo atveju, jei praktikantas vėliau nuspręs įsidarbinti kitoje srityje.
