Apie plastine chirurgija ir krizes isdavas
Su sąlyga, kad liko vos savaitė iki to laiko, kai dings mano major atmaskė, kodėl nesimokau visokiems egzaminams ir neužsiimu visuomenei naudinga veikla, nuėjome šiandien į vienintelį man žinomą Vilniuje likusį Presto Šiaurės jūros blynelių porcijos įkalt. Nusigriebusi Laisvalaikį pamatau „Olialia grožio centro – plastinės chirurgijos klinikos“ reklamą: „Žiūrėk man į akis, kai sakai, kad dydis nesvarbu“, o smth like that. OMDG.
Mano rezervuotai lietuviškai natūrai jau Olialia picerijos buvo smth beyond belief. Bet plastinė chirurgija? Nors,aišku, nuostabu - visos Lietuvos tuštutės, turėjusios pakankamai įgūdžių nusikabinti dėdes su dideliais džipais, gavo naują pasimatymų tašką ir dar vieną būdą užtvirtinti savo brand‘ą.
Yes, I actually do realize such things also exist in other civilized countries, but c‘mon – Lietuvoje Olialia jau tampa tokio stiprumo kultu, kad kyla rimtų įtarimų, ar tikrai Lietuvos artimiausią dešimtmetį laukia ūkio pakilimas.
Ir dar aš visai neįsivaizduoju, koks save gerbiantis chirurgas tokioj klinikoj galėtų dirbti.
On an almost unrelated note, mane giliai liūdina Akropolyje vietoj Presto atsidarysiantis McDonalds. Tas Presto buvo vienintelis dalykas, dėl kurio aš į tą konsumerizmo šventovę važiuodavau, jei neskaitysime tokių nesusipratimų, kaip Bruno ar Ermitažo glajai bei sienų dažai.
