Apie tikslus ir tobulybes
Vieną kartą gyvenime kliuvo man laimė sutikti žmogų, apie kurį nuoširdžiai sakiau ir vis dar, nepaisant jau gana daug praėjusio laiko, vis dar galvoju – anas tobulas. Anas tobulai šneka, anas tobulai galvoja ir gyvena, net visos jo ydos ir trūkumai yra nuostabiai tobuli. Ir vis pagalvoju, kad baltai pavydžiu tiems, kurie šalia šito tobulo žmogaus kiekvieną dieną gali būti ir kuriais šis tobulas žmogus rūpinasi. Bet baisu prie tokios tobulybės veržtis – o jei dar imsiu ir sugadinsiu, pati visai tobula nebūdama? Tad gal geriau grožėtis iš tolo..?
Bet kokiu atveju, tokie pavyzdžiai motyvuoja, ir būtent apie tai aš noriu keletą eilučių brūkštelti. Stebėti, svajoti, pavydėti, tačiau nieko tuo klausimu nedaryti yra labai paprasta, ir daug kas renkasi būtent tokį kelią. Ir, negaliu susilaikyti nepakomentavus, eina kiekvieną vakarą miegoti vis mažiau save mylėdami. Ir keliasi kiekvieną rytą kas kartą jausdami, kad dar viena diena greičiausiai nueis veltui.
Nestebėkite. Darykite. Bet ką! Viskas yra įmanoma, netgi ne tik įmanoma – paprasta! Net ilgiausios kelionės prasideda nuo pirmo žingsnio, ir tą pirmą žingsnį žengti visai neužtrunka. O galbūt kažkada, kelionei įsibėgėjus, galėsite sau nuoširdžiai pasakyti, kad mylite save su visomis savo ydomis ir trūkumais, kad nesigailite kažko nebandę ar nedarę, ir kad galbūt netgi esate sau, o gal ir ne tik sau, tobula(s).
Aš atsiprašau visų, kurie atsidarė šitą įrašą tikėdamiesi ko nors kito, o ne ideologinių/motyvacinių blevyzgų. Tokiems žmonėms galiu pasakyti, kad šis įrašas buvo įkvėptas šiuo metu svaigstančios galvos, maudžiančių kojų ir pečių, kurie prašyte prašosi masažo, nuostabiai spalvotos (bent jau)ateinančio pusmečio vizijos ir džiaugsmo, kad šita ruda galvelė ne tik skaičiukus dėlioti moka. Cheers :)
