Apie Lietuvos ziniasklaida
Karts nuo karto man vis iškyla klausimas, ką sau galvoja Lietuvos žurnalistai.
Štai mirė žmogus darbo vietoje. Didžiausias Lietuvos žiniasklaidos portalas ilgai nelaukė ir tą naujieną plačiajai visuomenei paskelbė garantuotai dar prieš tai, kai apie nelaimę sužinojo visi artimieji. Ir dar pavadinimu, diskredituojančiu to žmogaus darbo vietą ir sukuriančiu visiškai klaidingą įspūdį tiek apie nelaimę, tiek apie patį straipsnį.
Yra buvę ir kitų atvejų. Kai gatvėje žuvo žinomo žmogaus tėvas, Lietuvos Rytas nepasidrovėjo įdėti nelaimės vietos fotografijos su žuvusiuoju stambiu mastu į pirmąjį savo puslapį. Atsiprašė vėliau už netaktą – bet skausmo jau buvo sukelta. Jau nekalbant apie nepateisinamą kišimąsi į privatumą ir siaubingą žurnalisto etikos nepaisymą.
Pigių sensacijų vaikymasis devalvuoja tiek turinio kokybę, tiek pasitikėjimą žiniasklaida apskritai. Reikėtų dar daug pasimokyti iš, pavyzdžiui, autoritetingiausių Didžiosios Britanijos žiniasklaidos atstovų, kurie prisilaiko aiškumo, objektyvumo ir pagarbos principų, o bet kokios blevyzgos yra, visų pirma, rašomos ne tokiomis fundamentaliai tragiškomis ir individualizuotomis temomis, ir, antra, yra aiškiai išskirtos kaip „Opinion articles“.
