Apie giminiecius
Siandien vakare apeme gilus susidomejimas savo saknimis, ir, nusprendus su kai kuriais naujais facebook’o kontaktais kraujo rysiu paieskot, tiesiu taikymu nukeliavau pas savo teti apie jo protevius paklausineti.
Cia dar reikia pastebeti, kad dar zingsniuodama susimasciau, kad apie jo tevus kazka (nors nedaug, tikrai nedaug) zinau, bet apie jo senelius, savo prosenelius,- jau visiskai nieko. Kazkaip net nemalonu pasidare.
Pas teti atejus lauke siurprizas. Kai paklausiau, kas buvo jo seneliai is tecio puses, atsakymas buvo ‘nezinau’. Paklausiau tada, bent kokie vardai. Atsakymas buvo tas pats - ‘nezinau’. Mire, pasirodo, kai jis dar gimes nebuvo. Kaip mire - nezinia. Kai paklausiau, gal tada jo mama, mano mociute, kazka zinotu, atsakymas buvo - ‘jinai apie tai nesneka’. Senelis pats dar pries man gimstant mire, tai paklaust jau kaip ir neiseina.
Veliau is kalbos suzinojau kitokiu baisiai idomiu dalyku. Kaip mano mociute, baisiai mandra Taurages panele, tarpukario Lietuvos piloto leitenanto dukra, pokariu kazkodel is savo gimto miesto skubiai pabego i vienkiemi Utenos rajone, kur uz Tylos ir istekejo. Kaip tas Tyla, mano senelis, tarybini pasa issiiminedamas suklastojo visus duomenis, kuriuos tik galejo, kad tik kazko saugumas (?) neatsektu. Ir taip toliau.
Turiu jausma, kad ta gimines praeitis baisiai jau idomi. Apie gimine is mamos puses net ir aktyviai nesidomedama turiu toki pluosta istoriju, kad knyga parasyt galima. Noretusi ir apie ta seima, kurios pavarde nesioju, kazka daugiau zinot. Gaila tik, kad nepanasu, jog tai kaip nors imanoma…
