Apie Vilniaus policiją ir obuoliukus
Negaliu ištvert nepasidalinus šiandieniniu ryto atsitikimu.
Kaip visada vėluodama važiavau sau į darbą ir kaip visada teko viename tokiame etatiniame kamštyje sėsti. Kaip visada, be abejo, buvau neužsisegusi saugos diržų (na juk netoli darbas), o kadangi labai iškalbinga jaučiausi, tai dar nusigriebusi savo puikųjį naująjį telefoną su obuoliuku žinutę rašiau.
Be jokios abejonės, šalia manęs kamštyje sustojo kelių patrulis. Ir, žinoma, pamatė, kad diržų aš nesegiu. Ir, žinoma, iškart nurodė trauktis į šalikelę, kad baudą rašytų. Nusiminiau truputį, pasidėjau telefoną ant kelių, nuvairavau į šoną ir laukiu, kol policija ateis.
Atėjo policininkas. Toks dar visai perspektyvnas, iš toli matosi, kad visai jam neįdomu vien tik baudas rašinėt. Atsidariau langą, sakau laba diena. Jis irgi mandagiai pasisveikina, ir vartydamas dokumentus man (dar kartą) išaiškina, kad be diržų važinėt negerai. Tada atiduodamas draudimo polisą ant mano kelių pamato telefoną su obuoliuku, baisiausiai susidomi – sako tokio dar gyvai nematęs. Aš jam mirkt mirkt, sakau maloniai prašom pasižiūrėt, bet aš į darbą skubu, tai neturiu laiko laukt, kol jis man baudą rašys.
Policininkas pritarė, kad visai čia neblogas sandoris, pavartė tą telefoniuką, pamaigė, atidavė ir gero kelio palinkėjo.
Tokiu būdu telefonas su obuoliuku ne tik išgelbėjo visą kelionę į Tunisą (visos kelionės nuotraukos jame vis dar jaukiai guli), bet ir sutaupė man 150 litų :)
