Grįžus į studentavimo režimą kuriam laikui teko downgradinti savo keliavimo įpročius ir vietoje normalių avialinijų (na, kiek airBaltic gali būti normalios) rinktis, pavyzdžiui, Ryanair.
Dear oh dear, kokios tai avialinijos. Kiekvienas nors kartą jomis skridęs turbūt jau yra neblėstančiai susižavėjęs žaidimu ‚kas greičiau nubėgs iki lėktuvo‘, neužčiaupiamomis reklamomis (kurių decibelai, esu tikra, viršija leistinas higienos ribas), ir akcijomis atrakcijomis a la ‚išleisk pinigus už nieką‘, a.k.a. Ryanair loterija. Bet atskiros temos yra verti šių avialinijų keleiviai.
Skrendant iš Stokholmo kažkaip ramiau būna – nežinia, ar lietuviai užsieniečiais prasiskiedžia, ar tiesiog būna prigesinę savo natūrą, ar alkoholio kainos tos natūros atskleisti neleidžia. Bet skrydis Kaunas-Ryga… Per pastaruosius du mėnesius du kartus skridau, ir abu skrydžiai patyrimais buvo vienas už kitą turtingesni.
Background information: Ryanair iš Kauno į Stokholmą išskrenda 7:50 ryte, o tai reiškia, kad vilniečiai Karmėlavoj sėdi jau nuo 5:30. Daug vietos fantazijai, taip sakant.
Pirmoji kelionė. Šiaip jau aš viena keliaudama tokiose vietose stengiuosi kiek įmanoma įtikinamiau apsimesti užsieniete ir taip atbaidyti potencialius kelionių draugus (tuoj suprasite, kodėl). Deja, šį kartą meilė spausdintam lietuviškam žodžiui nugalėjo, ir laukiamojoj salėj, dar prieš security checkui prasidedant, sėdėjau su lietuviška knyga. Tą greitai užpelengavo greta sėdėjęs vyrukas, kuris, išsiaiškinęs, kad aš irgi skrendu į Stokholmą, tuoj pat puolė dėstyti niekada užsienyje nebuvęs ir lėktuvu neskridęs, ir jokia užsienio kalba nekalbantis, tad gal aš būčiau tokia gera ir jam truputėlį padėčiau? Toks CV, aišku, mane sužavėjo ir įkvėpė, bet būna kartais, kad net ankstyvais rytais man užeina gerumo priepuoliai, tad padėti sutikau. Vyrukas prie manęs prisiklijavęs, beveik tiesiogine to žodžio prasme, praėjo security checką ir, matyt, patenkintas tokiu neeiliniu žygdarbiu, nusipirko puslitrį alaus. Prisėdo, aišku, prie manęs – o aš tuo metu pusryčiavau ir skaičiau medžiagą tos dienos paskaitai. Tiksliau, bandžiau skaityti, nes vyrukui mano veikla pasirodė mažiau svarbi negu jis pats, todėl iškart išgirdau, kad štai jis dirba biotechnologijų srityje. Nors kažkaip nederėjo man darbas tokioje srityje ir jokių užsienio kalbų nemokėjimas, bet pagalvojau, kad gal gi vis dėlto pirmas, antras ir trečias įspūdžiai buvo klaidingi, ir šita pažintis gali būti įdomi. Po maždaug 5 minučių bičas jau buvo visai įsiplepėjęs, gėrė antrą bokalą alaus, o aš sužinojau, kad jis – naftos valymo gamyklos (ar kaip tie daiktai vadinasi) darbininkas. Nudžiugau. Dar labiau nudžiugau, kai lėktuve ši persona su visu rytiniu alkoholio tvaiku įsitaisė šalia manęs, o kai atskridus į Skavsta jis man panikos pilnomis akimis į rankas įbruko savo kreditinę kortelę, kad nupirkčiau jam bilietą į Stokholmą, jau ir visai linksma pasidarė. Galiausiai atvažiavus į Stokholmą jis nusprendė, kad mes esame nerealūs draugeliai, ir į pasiūlymą eiti kartu dar alaus išgerti man teko panaudoti dvi atmaskes: pirmoji, ‚man reikia mokytis‘, jam įspūdžio nepadarė (na, žinoma, kas tie finansai, lyginant su biotechnologijomis), todėl teko ištraukti budinčią frazę ‚nemanau, kad mano vyrui tas labai patiktų‘. Ponaitį lyg vėjas nupūte. Milda lengviau atsiduso ir pagalvojo, kad reikėjo tą anksčiau panaudoti.
Antroji kelionė – šiandien. Visoje keleivių masėje buvo ir trys Švedijoje dirbantys lietuviai, kurie kažkokiu būdu lėktuvu skrido pirmą kartą. Visi trys draugiškai į lėktuvą atlėkė vėluodami, ir baisiai norėjo sėdėti kartu, nors laisvų eilių nebebuvo. To pasekoje du atsisėdo šalia manęs, o trečias bandė kažkokį užsienietį iškraustyti iš jo vietos kitoje praėjimo pusėje. Jam visiškai nesisekė - kur jau seksis, kai tik smirdi ir šauki ‚kalbėk lietuviškai!‘. Šitas užsieniečio įkalbinėjimas truko kokias 10 sekundžių, per kurias aš supratau, kad antrą kartą alkoholio tvaiko apsupty aš skristi nenoriu, todėl ėmiau ir pasisiūliau išsikraustyti bet kur kitur, kad šitie trys muškietininkai galėtų kartu sėdėti. Nudžiugo draugai. Atšvęsti nusprendė išsitraukdami oro uoste pirkto stipraus lietuviško alkoholio buteliukus. Cabin crew jie bandė išaiškinti, kad taip negalima, bet jie, kaip žinia, šneka tik lietuviškai, na ir dar truputį švediškai (kiek tas truputį – irgi netruko paaiškėti. Po 2 mėnesių Stokholme pasyviai mokantis kalbos aš jau galėčiau aplikuoti į jų mokytojas. Tik va nenoriu). Net kai pavyko išsiaiškinti apie alkoholio vartojimo lėktuve ypatumus, running commentary iš šios eilės pusės nesibaigė – bičai akivaizdžiai norėjo perrėkti visas reklamas ir gauti pono Ryan‘o medalį už didžiausią per valandą lėktuve išleistą pinigų sumą. Ko rezultate, stiuardesei pasiūlius kvepalų, tie bičai nusprendė man jų padovanoti – ‚už gerumą‘. Privertė stiuardesę mane pažadinti, kad išsirinkčiau. Porą kartų pakartojus ‚ačiū, ne‘, išseko mano ir taip gana sekli rytinė kantrybė. Po to bičai prie manęs nelindo iki skrydžio pabaigos – kokias 10 minučių. O tada, aišku, nusprendė, kad nori mane palydėti iki Stokholmo. Vis dėlto gal suvartotas alkoholio kiekis buvo per didelis, o gal bičai tiesiog suvokė, kad jiems ne į Stokholmą – autobuse jau buvo ramu.
O aš išvadas pasidariau (labai patogiai) tokias – iki metų galo Ryanair‘e manęs nematys. Lengva daryti tokius resolutionus, kai airBaltic‘o bilietai jau supirkti. Dabar belieka tikėtis, kad tuos keletą mėnesių nacionalinės latvių avialinijos dar nebankrutuos.
